Gruodžio 15 d. nuotolinio ryšio priemonėmis įvyko eilinis LPSK tarybos posėdis. Jo pradžioje pranešimą „Kaip šiais laikais atpažinti ultra dešinę ir ką profsąjungoms su ja daryti?“ skaitė Demos kritinės minties instituto analitikė dr. Jolanta Bielskienė.
Ji nagrinėjo prielaidas, kurios lemia, kaip įvyksta, kad darbuotojai leidžiasi „suvedžiojami“ ir į valdžią išrenka kraštutinės dešinės atstovus (Vokietijos ir Hitlerio pavyzdys). Anot pranešėjos, tokį „suvedžiojimo“ momentą mes dabar matome gyvai, kai į valdžią pasaulyje ir Europoje iškyla ultradešiniosios plotinės jėgos. Ji taip pat paminėjo, jog šiuo metu pašonėje ir turime tikrąjį fašizmą – Rusijos režimą.
J. Bielskienės teigimu, neoliberalizmas, suklestėjęs 20 a. 8–10 dešimtmečiais, atnešė labai daug blogio visuomenėse, kurio pasekmes jaučiame dabar, t.y.: suskaldyti ir sumenkę darbuotojų judėjimai, dėl turto koncentracijos 1 proc. gyventojų rankose nuskurdę darbuotojai, išaugęs pyktis, kaltųjų paieškos. Visa tai lemia, kad žmonės pradeda tikėti dešiniųjų retorika, kuri ir paremta kaltųjų paieškomis. Alternatyva ultradešinei būtų emancipacinė politika, paremta demokratine ekonomika. Todėl profesinės sąjungos turėtų stengtis išeiti iš neoliberalizmo primesto skaitmeninio ir dešiniųjų kultivuojamo kovos su priešu žaidimo, remti ir plėtoti ekonominės demokratijos idėjas bei grįžti prie gyvo aktyvizmo bei stiprinti solidarumo saitus.
Vėliau buvo išklausyta bei patvirtinta LPSK bei LPSK jaunimo centro šių metų veiklos ataskaita, kurias pristatė LPSK pirmininkė Inga Ruginienė ir Jaunimo centro pirmininkė Alina Tankeliun.
Kita tema, kuria nuspręsta pradėti aktyvią kampaniją – streikų liberalizavimas. Tarybos nariai diskutavo apie tai, kokios yra pagrindinės problemos skelbiant streikus ir ką reiktų keisti. „Achemos“ ir Vilniaus viešojo transporto streikai parodė, jog nuo streiko paskelbimo iki jo pradžios praeina ir keleri metai, kas yra visiškai nenormalu, nes pasensta net patys reikalavimai, kurių procese negalima keisti. LPSK taryba mano, jog lengvesnės streiko procedūros suteiktų gerokai silpnesnei darbo santykių pusei papildomų galių bei padėtų pasirašyti daugiau kolektyvinių sutarčių.
LPSK pirmininkė pasidalino kai kurių šalių patirtimi, pvz., Islandijoje visa streiko paskelbimo procedūra nuo jo paskelbimo iki pradžios užtrunka tik dvi savaites. Belgijoje užtenka vieną dieną informuoti apie streiką, o kitą jau galima streikuoti.
Teisininkė Evelina Šilinytė trumpai pristatė, kaip streikai reglamentuojami dabar.
Lietuvoje streikas gali kilti tik iš teisės į kolektyvines derybas. Tiek kolektyvinės derybos, tiek streikas yra išimtinė profesinių sąjungų teisė. Pirmiausia turi vykti kolektyvinės derybos, kuriose turi būti nesutariama kokiu nors klausimu, ir tik tuomet galima pradėti kolektyvinį ginčą dėl intereso. Tai reiškia, kad reikia kreiptis raštu į darbdavį, dar kartą pakartoti reikalavimus ir laukti dar vieno derybinio susitikimo, kuriame vėl reikia bandyti susitarti dėl iškeltų reikalavimų. Jeigu nesusitariama ir šitame etape, tuomet prasideda ginčo nagrinėjimas.
Tam yra formuojama ginčo komisija, į kurią abi šalys skiria savo atstovus ir kuri per 10 darbo dienų (jeigu nesusitariama dėl ilgesnio termino) turi išnagrinėti ginčą. Ginčo komisija arba išsprendžia patį ginčą, arba konstatuoja, jog ginčas neišspręstas. Ji taip pat gali nuspręsti, kad bus pasitelkiamas tarpininkas arba ginčas perduodamas darbo arbitražui. Pastarųjų dviejų kelių, anot teisininkės, Lietuvoje praktiškai nesirenkama.
Jeigu ginčo komisija konstatuoja, kad ginčas neišspręstas, tada profesinė sąjunga skelbia streiką. Yra skirtingi mechanizmai, kaip skelbiamas streikas darbdavio ir aukštesnio lygmens profesinės sąjungos. Darbdavio lygmeniu užtenka ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimo streikui skelbti, jeigu streiką skelbia teritorinė, šakinė arba nacionalinė profesinė sąjunga, streikas skelbiamas įstatuose nustatyta tvarka. Tuomet darbdavys raštu informuojamas apie streiko priežastis, streiko pradžią, vietą, streikuotojų skaičių, įvardijamas streiko komitetas. Darbo kodeksas taip pat reikalauja, kad būtų pridedami balsavimo dokumentai kaip įrodymas, kiek narių balsavo už streiko paskelbimą. Streikui vadovauja, visus veiksmus koordinuoja ir su darbdaviu komunikuoja streiko komitetas.
Streikas pasibaigti gali, kai šalys sutaria, kad reikalavimai yra patenkinti, arba profesinė sąjunga pripažįsta, kad tęsti streiką yra nebetikslinga.
Diskusijoje paaiškėjo, jog labiausiai profsąjungų atstovams kliūva tai, kad streikas gali kilti tik nesusitarus kolektyvinėse derybose. Turi būti leidžiama streikuoti ir tada, jeigu darbdavys nevykdo teisės aktų reikalavimų, susitarimų su profesine sąjunga bei apskritai, kai nevykdomi su darbo sąlygų gerinimu iškelti reikalavimai. Taip pat svarstyta, kad turėtų būti galimybė pirmiausia pradėti streiką, t.y. padaryti spaudimą darbdaviui, o tik tada eiti į derybas, kompromisus. Nes dabar iki streiko turi įvykti ne vienerios derybos, iš ko nėra jokios naudos, nes visose komisijose derasi tie patys žmonės, kuriems jau nepavyko susitarti pirmame etape.
Tarp pasiūlymų skambėjo solidarumo streikų, kurie dabar yra draudžiami, įteisinimas. Taip pat siūlyta supaprastinti streiko procedūros reglamentavimą iki vieno sakinio, kad streikas skelbiamas profesinės sąjungos sprendimu jos įstatuose nustatyta tvarka.
Kalbėta ir apie aiškiai reglamentuotą streiko sustabdymo mechanizmą bei detaliau – streiko užbaigimo mechanizmą, paprastesnes įspėjamojo streiko procedūras.
Tarybos posėdyje sudaryta darbo grupė, kuri toliau dirbs streikų reglamentavimo keitimo klausimu, o suformuluoti pasiūlymai bus teikiami svarstyti LPSK valdybai.