35-iose Europos šalyse atliktas tyrimas pirmą kartą įrodė tiesioginį neigiamos darbo aplinkos ryšį su depresija, taip pat ir širdies ir kraujagyslių ligomis bei mirtimis. Tyrime buvo fokusuojamasi į penkis reikšmingiausiais laikomus rizikos veiksnius darbe:
Darbe patiriama įtampa
Nepakankamas pastangų įvertinimas
Neužtikrintumas dėl darbo vietos išsaugojimo
Ilgos darbo valandos
Patyčios
Europos sąjungos valstybėse reikšmingiausi buvo šie veiksniai: įtampa darbe (jai priskiriami 16% depresijos atvejų), neužtikrintumas dėl savo darbo vietos (9%), patyčios (9%) ir nepakankamas pastangų įvertinimas (6%). Tiesa, skirtingose šalyse skiriasi dominuojantys veiksniai, pavyzdžiui, Prancūzijoje 19% depresijos atvejų priskiriami patyčioms darbe, tuo tarpu Ispanijoje 21% depresijos atvejų kyla dėl įtampos darbe.
Tyrimas taip pat atskleidė, kokios nelygybės dažniausiai persidengia patiriant depresijos riziką. Paaiškėjo, jog blogiausia kombinacija apima buvimą moterimi, jauną amžių ir žemesnį išsilavinimą. Iš visų darbuotojų, būtent 18-35 m. moterys su pagrindiniu išsilavinimu dažniausiai pasižymėjo depresijos požymiais lyginant tiek su vyrais, tiek su vyresnėmis ir labiau išsilavinusiomis moterimis.
Šis tyrimas atliktas Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) užsakymu. Jų atstovo Pierre Bérastégui teigimu, „Šie duomenys parodo, jog psichikos sveikatos nuosmukis yra daugiau nei tik individuali žmogaus problema. Taip pat jie parodo būtinybę priimti ES direktyvą dėl psichosocialinių rizikų darbe.“
Dėl įvairių priežasčių darbe patiriamas stresas yra itin paplitusi problema. Stresas kyla darbdavio reikalavimams viršijant darbuotojo pajėgumus, patiriant nesaugumą dėl laikinų ar neterminuotų darbo sutarčių, didėjančių darbo krūvių, mobingo, blogo veiklos valdymo ir dėl daugybės kitų, nuo paties darbuotojo nepriklausančių, veiksnių. Ypatingą riziką patiria darbuotojai tiesiogiai dirbantys su klientais tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje: jiems išauga emocinio darbo krūvis, taip pat rizika patirti priekabiavimą, smurtą ar agresiją. Darbe patiriamas stresas persikelia į asmeninį darbuotojų gyvenimą, paveikia jų sveikatą, šeimos santykius. Be didžiulės asmeninės kainos, stresas darbe ir jo ilgainiui sukeliamos psichinės ir fizinės ligos taip pat kainuoja ir patiems verslams bei valstybei (mažėjantis produktyvumas, nedarbingumas, sveikatos priežiūros išlaidos).
Profesinės sąjungos reikalauja, jog būtų nustatyti aiškūs reikalavimai, kaip turi būti organizuojamas darbas, siekiant panaikinti žalingas darbo sąlygas ir jų įtaką darbuotojų psichinei sveikatai. ETUC teigimu, plačiai paplitusi praktika ugdyti darbuotojų atsparumą yra ydinga, kadangi sprendžia problemos simptomus, o ne priežastis, bei visą atsakomybę perkelia patiems darbuotojams.
Profesinės sąjungos savo strategijoje kovai su šia problema išskiria tris pagrindines kryptis:
Stiprinti profesines sąjungas ir jų kompetencijos dirbti su psichikos sveikatos temomis.
Griežtinti darbdavių įsipareigojimus valdyti rizikos veiksnius bei sukurti konkrečius veiksmų planus, suderintus su profesinėmis sąjungomis ir psichikos sveikatos specialistais.
Užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi, priimant ES direktyvą dėl psichosocialinių rizikų darbe bei sustiprinant vietinių darbo inspekcijų vaidmenį.
Šaltiniai: