Vasario 16-osios– Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo proga savo jautriais prisiminimais dalinasi LSSO prezidentė Danutė Margelienė.
1989 m. vasario 16 d.
Tuo laiku mes nevadinome savęs Sąjūdiečiais, tiesiog visi labai norėjome Nepriklausomybės ir be galo mylėjome Lietuvą. Lietuva atėjo iš mūsų šaknų, iš mūsų širdies.
Laisvės troškimas buvo visų širdyse... Mes sugalvojome, kad reikia paminėti vasario 16 d. Suorganizavome literatūrinį spektaklį su oficialiu pranešimu apie Lietuvos Nepriklausomybės kovą, partizanų veiklą. Tautinę vėliavą renginiui parūpino ir pagrindiniu scenaristu tapo Mažeikių ligoninės klinikinės laboratorijos vedėja Irena Vilimienė, kuri tuo metu buvo ir profesinės sąjungos pirmininkė. Pranešimą išdrįso paskaityti Eugenijus Zalagėnas. Žengėme labai drąsų žingsnį. Dainavome tremtinių dainas, skaitėme eilėraščius ir programą baigėme daina „Lietuva brangi“.
Mažeikių ligoninės salė buvo perpildyta žmonių - ligoninės darbuotojų ir pacientų. Renginiui pasibaigus ir įjungus ryškią šviesą, pajutome, kad palietėme jautrų dalyką... Visi atsistoję labai plojo ir šluostėsi ašaras.
Kodėl aš dalyvavau visame tame? Buvau viena iš renginio organizatorių. Tikriausiai pasipriešinimo kova, nesusitaikymas man yra įgimtas. Mano dėdė, mamos brolis, buvo partizanas, kuris už ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai, buvo suimtas Ignalinos miškuose, NKVD kankintas ir ištremtas į Karagandos, Vorkutos lagerius. Jam tuo metu buvo tik dvidešimt metų. Karagandoje jis dingo be žinios. Mano močiutė Pranciška taip ir nesulaukė savo vienintelio sūnaus. Net kapo nėra...
Prisimenu po renginio priėjo prie manęs išblyškusi kolegė Dalia ir pasakė: „O Jūs žinote, kad saugumiečiai vaikščiojo visą laiką už durų ir įrašinėjo jūsų renginį?“
Tikrai ne visi kolegos laukė Lietuvos Nepriklausomybės. Buvo tokių, kurie tikėjosi, kad Pučas Maskvoje laimės. Vienas iš kolegų, Pučo rėmėjas, užėjo pas mane į poliklinikos kabinetą ir sakė:
„Ar tu žinai, kad esi antra sąraše išvežimui rajone?“. Kas pirmas tuo metu buvo sąraše, aš jau žinojau .
Tačiau jų planai tuo metu žlugo – mes likome savo Tėvynėje.
Mažeikių krašte buvo labai stiprūs tautinio sambūrio požymiai. Ypač tai jautėsi tarp kolegų, kurių didžioji dauguma dalyvavo ir Sąjūdžio veikloje ir Vilniuje ginant Parlamentą, Televizijos bokštą.
Tik dabar po 30-ties metų, mes suprantame, kad tai buvo beprotiškai rizikingas žingsnis.
Bet viskas vardan Tos, L I E T U V O S !
Todėl noriu, kad visi tie žmonės, mano kolegos, nebūtų pamiršti. Jie daug padarė ne tik dėl medikų bendruomenės, bet ir dėl Lietuvos žmonių sveikatos. Kai kurie jau išėjo į Anapilį...
Tebūnie šviesi Tos dienos atmintis.
Nuoširdžiai,
Danutė Margelienė